Naujienos

Amatai Lietuvoje

2021.10.22

Tradiciniai amatai yra nacionalinės kultūros dalis. Šimtmečiais susiklosčiusios ūkininkavimo tradicijos, pastatai, maistas, audiniai, baldai, namų apyvokos daiktai yra svarbi materialinės ir dvasinės kultūros raiška.

Baltų gentys nuo seno naudojo savo darbo įrankius, namų apyvokos dirbinius, ginklus, papuošalus, audinius. Lietuviai buvo ne tik geri žemdirbiai, gyvulių augintojai, bet ir gabūs amatininkai. Viduramžiais sparčiai vystėsi amatai miestuose ir ypač Vilniuje, tapusiame Lietuvos amatininkystės centru. XIII amžiaus pabaigoje – XIV amžiuje amatininkystė atsiskyrė nuo tradicinių verslų ir tapo savarankiška ūkio šaka. 1323 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimu atvykę į Vilnių amatininkai naudojosi įvairiomis lengvatomis ir palankiomis prekybai sąlygomis, nuo 1495 metų telkėsi į amatų cechus. Jie gynė amatininkų interesus ir rengė amatininkus. Amatai ir prekybos plėtra skatino Vilniaus, Kauno, Trakų, Kėdainių, Merkinės, Ariogalos ir kitų miestų augimą. Kaimuose iki XX amžiaus pradžios gyvavo namų amatai, nes šeimos ir ūkio reikmėms naudoti iš savo ūkio žaliavų pačių daryti žemės ūkio padargai, audiniai, maisto produktai.

Pagal apdirbamą žaliavą skyrėsi medžio, akmens, molio, geležies, tekstilės, odos apdirbimo amatai. Atskirų amatų rūšių paplitimą sąlygojo atitinkamų dirbinių poreikis. Atskirais laikotarpiais amatus apsprendė ekonominiai, socialiniai gyvenimo pokyčiai. XIX amžiaus antroje pusėje dėl baudžiavos panaikinimo keičiantis valstiečių ekonominei padėčiai vis daugiau valstiečių leido vaikus mokytis amato. Dėl kai kurių amatų sezoniškumo arba nedidelės dirbinių paklausos amatininkai kartais mokėdavo po keletą amatų arba greta amato imdavosi žemės darbų. Iki Pirmojo pasaulinio karo vykęs kaimų skirstymasis į vienkiemius didino medžio meistrų poreikį – dailidės dalį trobesių perkeldavo į naujas sodybvietes, dalį statydavo naujų, kryždirbiai statydavo kryžius, koplytėle, koplytstulpius ir stogastulpius; dievdirbiai droždavo šventųjų skulptūrėles. Kalvystės suklestėjimą XIX amžiaus antroje pusėje skatino atvežtinės geležies pusfabrikačių paplitimas ir padidėjusi transportų priemonių, žemės ūkio ir tekstilės apdirbimo mašinų paklausa. Tekstilės amatą pagyvino tautinių drabužių poreikis, susijęs su nacionaliniu išsivadavimo judėjimu, visuomeninių organizacijų ir chorų veikla, besiformuojančia dainų švenčių tradicija. XX amžiaus pradžioje didėjant meninius ir apeiginius poreikius tenkinančių rankdarbių paklausai miesteliuose atsirado popieriaus karpytojų, siuvinėtojų, skiautininkių, margučių margintojų, žvakių liejikų.

Amatininkų dirbiniai visada buvo ne tik patogūs, bet ir meniški, todėl dauguma jų eksponuoti įvairiose žemės ūkio ir liaudies verslų parodose Lietuvoje ir užsienyje. XIX amžiaus antroje pusėje – XX amžiaus pradžioje rengtose žemės ūkio parodose eksponuoti kaimo amatininkų daryti žemės ūkio padargai, baldai, namų apyvokos daiktai, tekstilės dirbiniai, auginami galvijai. Nemažai amatininkų dirbinių eksponuota Pirmojoje Rusijos imperijos tautų etnografijos parodoje Maskvoje 1867 metais, Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1900 metais. Iš visų eksponuotų didžiausio susidomėjimo ir pagyrų sulaukdavo spalvomis ir ornamentika išsiskiriantys audiniai. Antrojoje tarptautinėje dekoratyviojo meno parodoje Monzoje 1925 metais kartu su Adomo Varno paminklų nuotraukomis buvo eksponuojama ir skulptūra, audiniai; parodoje Paryžiuje 1933 metais – medžio raižiniai, keramika, margučiai, kaukės.

Amatų plėtra visais laikais buvo reguliuojama valstybės. Nuo 1795 iki 1914 metų carinei Rusijai priklausiusioje Lietuvoje kaimo amatų plėtrą skatino 1901 metais Vilniuje įsteigtas Rusijos techninės draugijos Amatų komitetas. Nepriklausomoje Lietuvoje amatų plėtra rūpinosi 1918 metais įkurta Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerija (nuo 1924 metų – Žemės ūkio ministerija), nuo 1928 metų – Žemės ūkio rūmai ir prie jų veikusi Namų pramonės ir liaudies dirbinių komisija. Amatininkų darbą ir dirbinių prekybą organizavo ir Kaune 1930 metais įkurtas Marginių kooperatyvas. 1940 metais Lietuvai netekus nepriklausomybės ir uždraudus privatųjį verslą amatininkai krosnininkai, mūrininkai, batsiuviai, kepurininkai buvo jungiami į arteles. 1941 metais įsteigti Liaudies kūrybos namai (1960-1979 metais pervadinti Liaudies meno rūmais, nuo 1979 metų – Moksliniu metodiniu kultūros centru, nuo 1990 metų – Lietuvos liaudies kultūros centru) rūpinosi dailiųjų amatų (audimo, pynimo, mezgimo) plėtote. 1966 metais įsteigta Lietuvos liaudies meno draugija (nuo 1989 metų – Lietuvos tautodailininkų sąjunga) koordinavo amatininkų darbą, rengė parodas, seminarus. Tradicinių amatų vystymąsi pradėjo skatinti nuo 1971 metų organizuotos Amatų dienos, kuriose būdavo demonstruojamas gamybos procesas, prekiaujama amatininkų dirbiniais, renkamas geriausias amatininkas. Muziejuose rengtos autorinės ir teminės tradicijas tęsiančių amatininkų dirbinių parodos. Didelį impulsą amatams atgaivinti davė tautinis atgimimas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę plačias galimybes tradiciniams amatams ir tautodailei atvėrė valstybės parama ir pasaulinis įvertinimas 2001 metais Lietuvos kryždirbystę įtraukus į UNESCO nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Valstybės globą ir paramą amatininkams kaip tautinio paveldo puoselėtojams ir gyvosios tradicijos tęsėjams užtikrina Lietuvos Respublikos Seime 199 09 01 priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas ir 2007 06 26 priimtas Tautinio paveldo produktų įstatymas. Pagal šį įstatymą sertifikuojamai Lietuvoje gyvenančių tautų tradiciją atitinkantys tautinio paveldo produktai suteikia galimybę amatininkams pasinaudoti valstybės parama ir finansine pagalba, kurti amatų centrus, juose rengti edukacines programas, eksponuoti ar parduoti savo gaminius.

 

Parengta remiantis leidiniu 

Lietuvos tautinis paveldas: Tradiciniai amatai. LNM, 2012. Vilnius: Petro ofsetas.

Amatininkų filtras
×
×
×