Dailieji amatai

Žemaitijoje XIX amžiaus pirmoje pusėje paplito medžio raižiniai. Juos darė medžio raižytojai. Medžio raižinys – tai popieriuje atspaustas paveikslas nuo raižinio lentos. Jai naudota vienos ar keturių dalių nušlifuota kriaušės, liepos ar obels lenta su atvirkščiu reljefiniu piešiniu, išraižytu iškiliomis arba įgilintomis linijomis. Siužetas perteiktas stambiomis kontūrinėmis linijomis, o formos modeliuotos lygiagrečiais štrichais. Trinant užklotą ant velenėliu uždažytos lentos popierių būdavo atspaudžiamas raižinys; kartais atspaudai spalvinti. Raižinių siluetai ir meninė forma artimi tradicinei skulptūrai, tematika dažniausiai religinė, retais atvejais pasitaikydavo socialinės ir moralinės tematikos raižinių. Raižiniais puoštos sienos, kartais – skrynių dangčių vidus.

Medžio tradiciją tęsiantys raižytojai laikosi tradicinės tematikos ir stilistikos – aplink kompozicijos centre vaizduojamą šventąjį išdėsto papildančias detales – Apvaizdos akį, angelų galvutes, debesis, architektūrinius ir augalinius ornamentus.

Popieriaus karpiniai Lietuvoje žinomi nuo XIV amžiaus. Tai rodo išlikę Vytauto Didžiojo laiškai su popieriaus karpinių pavyzdžiais. Kaimo buityje jie paplito XIX amžiaus pabaigoje. Pirmieji karpiniai buvo langų užuolaidėlės, patiesalėliai ant lentynų ir spintelių, paveikslų rėmų apvadai, lempų gaubtai, popierinės gėlės, eglutės papuošalai. XX amžiaus viduryje karpymas sparčiai išpopuliarėjo ir išsiplėtojo iki vaizduojamojo meno karpinių. Pamėgtas motyvas – gyvybės medis ir tradiciškai sukomponuotos geometrinės figūros, žvaigždutės, saulutės, trikampėliai, rečiau gyvūniniai motyvai – arkliukai, balandžiai, antelės. Tradiciniams karpiniams būdinga ritmiškumo suteikianti simetrija. Dažniausiai karpydavo moterys ir merginos.

Karpymo tradicijas tęsia nemažai šiandieninių tautodailininkų. Jų kūriniuose ryškūs tradiciniai ornamentai, sudėtingos įvairiaprasmės kompozicijos.

Popieriaus karpytojai dažniausiai užsiima ir margučių marginimu. Margučių dažymas ir marginimas įvairiais raštais susijęs su Velykų švente. Dažoma dažniausiai natūraliais augaliniais dažais. Marginama dvejopai – išskutant raštus aštriu įrankiu arba išrašant raštus vašku. Iš brūkšnelių, taškelių, trikampėlių, lapelių, žiedelių sukuriamos meninės kompozicijos. Margučių raštus mūsų tauta išsaugojo kaip baltų kultūros apraišką. Margučių marginimo tradicija išlikusi iki šių dienų. Išsiskiria margintojai, kuriantys meniškus, originalaus rašto bei kompozicijos margučius.

Parengta remiantis leidiniu 

Lietuvos tautinis paveldas: Tradiciniai amatai. LNM, 2012. Vilnius: Petro ofsetas.