Istorijos šaltiniuose Poškonys pirmą kartą minimi 1713 m. LDK aktuose. Kaimas susikūrė per Valakų reformą. Iki 18 a. pabaigos priklausė Orlovciškių dvarui, dvarininkui Jonui Žemlai. 19 a. atiteko grafams Umiastovskiams.
Pagal sodybų ir pastatų išdėstymą kaimavietė yra gatvinė, rėžinė, užstatyta vienpusiai. Žmonės nuo seno namus ir sodybas puošdavo savo rankomis išgražintais dirbiniais. Architektūriniu ir istoriniu požiūriu vertinga yra senoji gatvė. Sodybos statytos XIX a.
Kaimo (23 sodybų) senoji (paminklinė) dalis – gatvinis rėžinis dvipusis kaimas. 9 paminklinės sodybos, jos daugiausia vienpusės, trys – gatvinės dvipusės. Pirkios dažniausiai stovi prie gatvės, priešais pirkias – svirnai, vienoje linijoje su jais – tvartai, sklypų galuose prie pakluonių keliuko – kluonai. Dauguma pirkių dvigalės, svirnai galiniai vienlypiai. Prie gatvės – medinė su funkcionalizmo bruožais mokykla (1937).
Pro kaimą teka Gauja; yra tvenkinys. Poškonys yra Dieveniškių istoriniame regioniniame parke (kaime įsikūrusi direkcija ir muziejus), Poškonių etnokultūriniame draustinyje. G. Žagunio (Poškonių) pasienio užkarda. Paštas, medicinos punktas, pagrindinė mokykla (1923 įkurta pradinė), vaikų darželis, biblioteka (nuo 1950). Į pietryčius nuo kaimo yra Poškonių pilkapynas.
Poškonių pilkapýnas, Poškų pilkapýnas, pilkapynas Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje, Poškonių seniūnijoje, apie 1 km į pietryčius nuo Poškonių, 0,4 km nuo Gaujos kairiojo kranto. Poškonių pilkapynas datuojamas 5–6 amžiumi po Kristaus.
1952 Lietuvos istorijos instituto ekspedicija (vadovas A. Tautavičius) ištyrė 4 pilkapius.
Pilkapyną sudaro 24 pilkapių grupė, išsidėsčiusi kalvos viršuje ir jos šlaituose. Sampilai nuo 5-6 iki 12 m skersmens, 0,7 – 1,2 m aukščio. Didžiausias sampilas yra net 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Pilkapių pagrindus juosia netaisyklingi akmenų vainikai. 1952 m. archeologai (vadovas A. Tautavičius) ištyrė 4 pilkapius, juose rasta V – VI a. dirbinių: žalvarinė storagalė apyrankė, geležinė lankinė segė trumpa įvijėle ir kojele. Manoma, kad tam pačiam laikotarpiui priklauso ir kiti pilkapiai. Pilkapiai – tai mūsų protėvių kapai. Jie atsirado supylus sampilą virš palaidotų mirusiųjų. Aplink pilkapio sampilą dažnai aptinkami akmenų vainikai, kurie, pagal senovės žmonių tikėjimą, turėjo mirusiuosius saugoti nuo piktųjų dvasių. Dažnai pilkapių pagrinde aptinkamas degėsių ir pelenų sluoksnis, rodantis atliktas ugnies apeigas. Vėlesniuose pilkapiuose akmenų vainikus pakeitė grioveliai ar duobės apie sampilą. Yra pilkapių, kurių sampilai išgrįsti ar sukrauti iš akmenų. Pilkapiuose laidoti nedeginti ir sudeginti mirusieji, kai kur su mirusiaisiais laidoti ir žirgai. Pilkapius vietiniai gyventojai vadina milžinkapiais, Švedkapiais, Prancūzkapiais.
Albumas
