Kretuonys – etnografinis gatvinis kaimas, Švenčionių rajono savivaldybės šiaurėje, Aukštaitijos nac. parke. Kaimas išsidėstęs Kretuono ežero pietvakarinėje pakrantėje, Pakretuonės miško rytiniame pakraštyje, šalia geležinkelio Vilnius–Turmantas. Einant vakariniu ežero pakraščiu šiaurėn, už 6 km yra geležinkelio stotelė. Saugomi Kretuonių pirmasis ir antrasis ąžuolai.
XVI a. I p.-XX a. pr. susiformavusi valdų struktūra, kurią formuoja sodybinis užstatymas kai gyvenamieji namai-pirkios, svirnai, tvartai išdėstyti viena linija, orientuoti galu į gatvę, už jų, sklypo gilumoje – įvairiai orientuoti kluonai ir pirtys. Gyvenamiesiems namams būdinga kompaktinis tūris, pailgo stačiakampio formos planas, dvišlaičiai, pusvalminiai stogai, molio plytų mūro netinkuoti dūmtraukiai, tūriniai elementai: uždari, atviri prieangiai, medinių rąstų su apkala arba be jos sienos, langų mediniai apvadai su kiaurapjūviu dekoruotomis palangėmis ir antlangėmis arba be jų; ūkiniai pastatai – svirnai, kluonai, tvartai – kompaktinio tūrio, pailgo stačiakampio ar kvadrato formos plano, medinių rąstų sienomis, su dvišlaičiais ar pusvalminiais stogais, plačiomis pastogėmis (neišliko gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų stogų danga – XX a. II p. šiaudiniai, medinių lentelių stogai pakeisti į asbocementinius lakštus; IKONOGR Nr. 1, 5, 12, 16, 17, 18; FF Nr. 5-8, 11, 13-16, 21-36, 39, 41-43, 45; 2014 m.);
Faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes, įvykius, kurie susiję su objektais ar vietovėmis – pirmą kartą istoriniuse šaltiniuose kaimas paminėtas 1738 m. Ašmenos pavieto Pakretuonės seniūnijos (starostijos) inventoriuje. Kretuonys iki pat Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimo priklausė karaliui. XVII-XVIII a. šaltiniuose nurodoma, kad Kretuonys ir gretimi kaimai (Varkaliai, Trebučiai) priklauso Pakretuonės seniūnijai, šie kaimai vadinami ,,karališkais“. Valdovai už nuopelnus tarnyboje seniūnijas pavesdavo valdyti didikams. 1692 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis (1674-1696) Kretuonų seniūniją atidavė Ašmenos pavieto maršalkai Kristupui Dešpotui Zenovičiui iš Bertošino. Ši giminė seniūniją valdė iki XVIII a. vidurio. 1762 m. Pakretuonės seniūnai buvo Otto Vilhelmas ir Pranciškus Grotuzai, pastarasis 1767 m. seniūniją išnuomojo Caikovskiui, o 1788 m. perleido teisę valdyti A. Daugėlai. Po 1812 m. karo seniūnija sekvestuota ir atiduota valdyti Feliksui Boguckui, paskui valsčiaus vaitui Juozui Tijūnėliui, o dar po kelių metų perimta valstybės ir nuomota įvairiems asmenims. Tokia tvarka išliko iki baudžiavos panaikinimo. Kaimui priskirta teritorija keletą kartų keitėsi. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad XVIII a. pradžioje kaime buvo 6,5 valako, o pabaigoje – 3 valakai žemės. Didžiausią plotą kaimas užėmė 1847 m. Tada jam priklausė 11,59 dešimtinės sodybinės žemės, 80,21 deš. ariamos, 1,99 deš. dirvonų, 36, 41 deš. paprastų pievų ir 43, 04 balotų pievų, iš viso – 173,24 deš. naudojamo ploto, be to, dar buvo 140,5 deš. miško ir t.t. Nuo XIX a. vidurio kaimui priklausančios žemės plotas pradėjo mažėti: miškas po 1859 m. liustracijos priskirtas valstybei, ežeras atiduotas pranciškonų vienuolynui. Sodybų ir gyventojų skaičius iki baudžiavos panaikinimo mažai keitėsi (1795 m. – 13 sodybų, 98 gyventojai, 1846 atitinkamai – 17 ir 132). Nuo seno kaimo gyventojai buvo išprusę. XX a. pradžioje kaime buvo mokykla, mokytoją samdė iš kaimo kilęs Kietaviškių klebonas Kajetonas Čepanas. Mokykla veikė Kazio Čepano name, lenkų valdymo laikais iki 1927 m. 4 skyrių pradžios mokykla buvo Terlecko name, vėliau – Adomo Gudelio pirkioje. Kretuonų kolūkis buvo įsteigtas 1949 m. Kolūkinės santvarkos metais gerokai pasikeitė kaimavietė, bendras vaizdas, yra sunykusių sodybų, atsirado naujų. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše kaimas buvo vadinamas Dvidešimties sodybų gatviniu kaimu (10326, AtV 673).
Albumas
