Nijolė Aleinikovienė

Lietuvoje plėtojantis bitininkystei imta gaminti žvakes iš bičių vaško. Nuo XIV a. žvakės buvo liejamos „su lanku“ – kai ištirpintas vaškas pilamas ant siūlo ratu. Meistrai šio darbo paslapčių išmokdavo ir amatą paveldėdavo iš savo tėvų, artimųjų, giminaičių, kurie laikė bites. Žvakių liejikų buvo sąlyginai mažai. Tai buvo amatas, pasireiškiantis kaip pomėgis, o ne kaip verslas. Žvakių liejimo paprotys nepakitęs iki šių dienų. Šios klasikinės žvakės dažniausiai naudojamos per giminei svarbias iškilmes – metinių šeimos susibūrimų ar šeimos pagausėjimo progomis. Tokias žvakes dovanodavo krikštijamam kūdikiui, o vestuvių metu jas uždegdavo jaunavedžiams. Jos yra neatsiejama Velykų, Joninių, Vėlinių bei Kalėdų dalis. Žvakės puošia tiek šventinį, tiek kasdieninį stalą, namus užlieja saldžiu vaško kvapu. Šios žvakės yra sertifikuotos kaip Lietuvos tautinis paveldas. Pastaruoju metu mokinukai ir suaugę žmonės vis labiau domisi vaškinėmis žvakėmis, noriai dalyvauja edukaciniuose užsiėmimuose, organizuojamuose Mindūnų tradicinių amatų centre.