Naujienos

Tradicinė gyvulininkystė

2021.10.10

Lietuva – senas gyvulininkystės kraštas. Gyvuliai aprūpino žmogų mėsa, pienu, kailiais, vilna, buvo traukiamoji jėga dirbant žemės ūkio darbus ir keliaujant. Iki XIX amžiaus pabaigos auginta vietinių veislių gyvuliai – arkliai žemaitukai, kiaulės su karoliukais, šiurkščiavilnės avys, vištinės žąsys, šėmos ir baltnugarės karvės. Nedidelio ūgio, stiprūs, ilgaamžiai, atsparūs ligoms ir neišrankūs pašarams žemaitukai žinomi nuo VI-VII amžių kaip viena seniausių arklių veislių Europoje. XIII-XIV amžiais jie buvo geriausi koviniai žirgai. XVI amžiaus dvaruose paplitusios rusvai pilkos, pilkai melsvos ir šėmos karvės turėjo plačią krūtinę ir stiprias kojas, todėl tiko ir darbui. Iki XIX amžiaus dėl labai geros lašininio ir pusiau lašininio tipo mėsos augintos deglos, baltos, rusvos ar juodos kiaulės su karoliukus po kaklu buvo nereiklios, ramios, todėl tiko ganyti. Šiurkščiavilnės avys augintos dėl maisto ir vilnos, kurios geriausiai tiko veltiniams velti. Baltos vištinės žąsys augintos dėl pūkų ir mėsos. XIA amžiaus pirmoje pusėje iš kitų kraštų atvežus didesnio produktyvumo gyvulių senosios lietuviškos veislės ėmė nykti. Šiandien mokslo institutai ir ūkininkai padeda išsaugoti senąsias lietuviškas gyvūnų veisles, turinčias selekcinės, ekonominės, kultūrinės ir istorinės reikšmės gyvulių įvairovei.

 

Parengta remiantis leidiniu 

Lietuvos tautinis paveldas: Tradiciniai amatai. LNM, 2012. Vilnius: Petro ofsetas.

Amatininkų filtras
×
×
×