Naujienos

Violetos Jasinevičienės darbų paroda

2022.12.01

Violetos Jasinevičienės darbų paroda ,,Tradiciniai velti gaminiai /praeitis ir dabartis/‘‘ Vilniuje

Gruodžio 2-30 d. Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje (Stiklių g.16 Vilnius) vyks Violetos Jasinevičienės darbų paroda ,,Tradiciniai velti gaminiai /praeitis ir dabartis/‘‘.

Lankantis Lietuvos muziejuose kilo idėja atkurti senovėje dėvėtus lietuvių valstiečių vyrų galvos apdangalus, atlikti kepurių bei veltinių rekonstrukcijas. Parodoje ,,Tradiciniai velti gaminiai /praeitis ir dabartis/‘‘ pristatau savo rankų daro gaminius. Velta šlapiuoju būdu, naudojant senąją vilnos vėlimo techniką. Medžiaga – vilna. Pagaminta 2022 m.

Ekspoziciją sudaro:

– XVI – XIX a. I pusės lietuvių valstiečių vyrų dėvėti galvos apdangalai – kepurės ir skrybėlės, atkurtos pagal literatūrinius šaltinius.

– Velta kepurė (XIXa. Žemaitija). Rekonstrukcija atlikta remiantis Žemaičių muziejaus ,,Alka‘‘ neinventoriniame fonde saugomu eksponatu. Lankantis Žemaičių kaimo muziejuje šią kepurę radau ekspozicijoje. Dar viena tokia pati kepurė saugoma ir Peterburgo muziejuje.

– Vilniečio skrybėlė (XVII a.). Rekonstrukcija atlikta remiantis Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos rinkinių skyriuje saugomu eksponatu.

– Veltos vyriškos skrybėlės, dėvimos įvairiuose Lietuvos etnografiniuose  regionuose  (XIX- XXa.), kaip viena iš sudedamųjų tradicinio tautinio kostiumo dalių. Atkurtos pagal muziejinius eksponatus ir literatūrinius šaltinius, pasinaudojus piešiniais, nuotraukomis, ikonografijomis.

– Tradiciniai  veltiniai (XX a.). Rekonstrukcija atlikta remiantis Lietuvių liaudies buities muziejaus etnografiniuose fonduose saugomu eksponatu. Veltiniai velti apie  1940 m. Labai prastos būklės. Užkulnis apsiūtas oda. Įmauti į vyžas,  nupintas iš liepos karnų. Labai stipriai sukasti kandžių.

Esponuojami gaminiai velti šlapiuoju būdu, naudojant senąją vilnos vėlimo techniką. Medžiaga – vilna. Pagaminta 2022 m.

XVI – XVII a. dėvėtoms kepurėms  būdinga tai, kad jos buvo padarytos iš šiurkštaus veltinio, trumpos, vos dengiančios ausis, priekyje ir užpakalyje prakirptos,  atverstos šonuose, ,,kūgio arba nupjauto kūgio pavidalo, su atverčiamais, neprigludusiais prie gaublės apskrabais’’*. ,,Kūgis kartais būdavo gerokai pailgintas, minkštai nusileidžiantis žemyn. Kai kurių kepurių apskrabai pakirpti taip, kad virš kaktos susidarydavo plati trikampio formos prakirptė’’*. ,,Šios veltinės kepurės Mažojoje Lietuvoje buvo vadinamos Majerken (Lepner 2011:178). Pretorijus pamini Magerken (Pretorijus  2006:235)’’ ir Mabercke – fetrinę mučę iš šiurkštaus pluošto’’*. XVIII a. dėvėtoms kepurėms būdinga ritinio forma, aukšti ar vidutiniai, prie gaublės prigludę apskrabai, be prakirpimo priekyje. XIX a. I pusės kepurėms būdinga ritinio ar kūgio forma su įlenkimu kepurės viršuje, aukšti ar vidutiniai, prie gaublės prigludę apskrabai, be prakirpimo priekyje. Tokie rankų darbo veltiniai galvos apdangalai iki XIX a. I pusės buvo dėvimi beveik visoje Lietuvoje, ypač Mažojoje Lietuvoje. XIX a. gan plačiai buvo paplitusios veltinės skrybėlės. Amžiaus pabaigoje rankų darbo veltinius galvos apdangalus pakeitė fabrikinės skrybėlės.

Lietuvoje pradėjus atkurti tautinį kostiumą (XIX a. pabaiga) – lietuvių tautos materialinės ir dvasinės kultūros simbolį, tradicinėje lietuvių aprangoje buvo pritaikytos ankstesniais amžiais dėvėtų kepurių ir skrybėlių formos. Skrybėlė buvo labai svarbi vyriško išeiginio kostiumo dalis. ,,Skrybėles iš geriausių vilnų veldavo amatininkai skrybėlininkai. Skrybėlių formos atskiruose regionuose skyrėsi: rytinėje Lietuvos dalyje ilgai dėvėtos skrybėlės su prigludusiais prie kaubrės kraštais, kildinamos iš senovinės kepurėlės – ,,magerkos‘‘‘‘*. Vakaruose – ,,dažnesnės buvo skrybėlės platesniais tiesiais kraštais. Praktiniais sumetimais skrybėlės dažniau buvo veliamos tamsios, jų kaubrės perrišamos juostelėmis, puošiamos povo, gaidžio bei dar kitokiomis plunksnomis ar gėlėmis‘‘.* Velta skrybėlė – viena iš svarbesnių tautinio kostiumo dalių – išliko iki mūsų laikų ir yra vyrų plačiai dėvima visuose penkiuose etnografiniuose regionuose, tik kažkiek skiriasi savo forma, papildomomis detalėmis, puošyba, daugiau ar mažiau būdinga tam kraštui.