zemaitija

Žemaitija

2022.01.02

ŽEMAITIJA – etninis regionas dabartinėje šiaurės vakarų Lietuvoje. Atskira žemaičių gentis centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje baigė formuotis apie V a. Žemaitija pirmą kartą paminėta 1219 m. Ipatijaus metraštyje. Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs – šis regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis Žemaičių vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu žemiau negu aukštaičių. Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio „žemė“. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose Žemaičių žemė buvo vadinama Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit’, vėliau – Žmujdz ir kt. Iš visų lietuvių etninių grupių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tik Žemaitija turėjo savarankiškos seniūnijos teises, kurios galiojo beveik 400 metų.

Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria ,,uo“ ir ,,ie“, –  į dounininkus, donininkus ir dūnininkus. Legendomis apipintos Žemaitijos dalys – kalvotoji Žemaitija, senoji Žemaitija, Pakuršė, Paprūsė – ryškiai skiriasi savo gamta ir kraštovaizdžio įžymybėmis. Vaizdingiausi regiono plotai – tarp Telšių ir Šilalės iškylanti kalvotoji Žemaitija su kloniuose tyvuliuojančiais Germanto, Lūksto, Biržulio ir kitais ežerais. Ten aukštesnieji kalnai: Šatrija, Medvėgalis, Girgždūtė, Padievaitis ir kiti – jau senovėje buvo tapę šventkalniais ar piliakalniais. Senąją Žemaitiją (žemesnių pakilumų plotą tarp Šiaulių ir Raseinių) kerta įspūdingasis Dubysos slėnis.

Žemaitijos šiaurėje (Pakuršėje) per žemėjančias derlingas lygumas tarp Gruzdžių ir Skuodo Latvijos link vingiuoja Venta. Žemumoje ties Viekšniais plyti didžioji Kamanų pelkė. Mosėdžio apylinkės garsėja rieduliais, išbarstytais ledynmečio laikotarpiu, iš kurių svarbiausias – Lietuvoje didžiausias Barstyčių akmuo. Vakaruose Pakuršė nuo garsiojo Platelių ežero žemėja pajūrio link, pasiekia Kretingą ir Baltijos pakrantę tarp Palangos ir Šventosios su Birutės kalnu ir smėlio kopomis. Pietuose nuo Tauragės iki Švėkšnos ir Gargždų besidriekianti Paprūsė nuo Žemaitijos kalvyno palei gausias upes (nuo Mituvos iki Jūros, Minijos, Akmenos) leidžiasi Nemuno ir Kuršių marių link.

Tradicinė architektūra

Žemaičių sodyboms būdingas didelis plotas, jose, palyginti su kitais Lietuvos etnografiniais regionais, daugiausia įvairių trobesių. Žemaičiai mėgo nepriklausomą gyvenimą viensėdžiuose, vengė glaudžios kaimynystės, tik prireikus apsigyvendavo kupetiniame kaime. Žemaitiški trobesiai išsiskiria paprastumu ir masyvumu. Senieji krašto gyventojai nemėgo įmantrių puošmenų, tik vėlesniais laikais plito medžio drožiniai, langų apvadai (gana kuklūs), padailinti gonkeliai. Žemaičių sodybų tvoros gulstinės, iš eglišakių.

Kalvotąją Žemaitiją sunkiau pasiekdavo istorinės permainos, ten ilgiau išliko senovinio gyvenimo ženklų: labai erdvios ūkininkų sodybos su daugybe netaisyklingai išmėtytų pastatų, didžiosios trobos su masyvią kupetą primenančiais šiaudiniais stogais, įvairiausios paskirties pastatėliai – nuo ubladės (duonai kepti) iki lininės (linams apdoroti).

Derlingesniuose ir žemdirbystei patogesniuose senosios Žemaitijos ar Paprūsės plotuose dauguma valstiečių buvo paversti baudžiauninkais, suvaryti į gatvinius kaimus, kur teko glaustis siauresniuose sklypuose, apsieiti su mažesniais trobesiais. Daugiau laisvės ir senovinių pastatų išliko tik krašto bajorų sodybose, kur būta didžiųjų tvartų, erdvių svirnų ir stambių trobų. Dvarelių savininkai ar stambesni ūkininkai mėgo savo didžiąsias sodybvietes apsodinti ąžuolų ar kitų tradicinių medžių juostomis, nuo žvarbių šiaurės vėjų gintis žalių eglių eilėmis.

Tradicinė apranga

Žemaičių drabužiai išsiskiria iš kitų regionų kostiumų spalvingumu, dažnai – ir turtingumu, brangių moteriškų skarų ir karolių gausa, ne pilko milo, o spalvotais viršutiniais vyrų drabužiais. Puošniai apsirengusios žemaitės siluetas piramidinis, jį dar pabrėžia smailiu kampu užsirišta puošni skarelė ir pečius gaubianti speciali skraistė arba stora skara. Kostiume vyrauja sodrių spalvų deriniai. Pagrindinės žemaičių drabužių spalvos – raudona, žalia, juoda. Tačiau skirtingose Žemaitijos dalyse drabužių spalvingumas skiriasi. Šiaurinėje Žemaitijos dalyje mėgti ypač ryškių spalvų drabužiai, juose daug raudonos spalvos. Pietų Žemaitijoje spalvos ne tokios ryškios. Žemaičių sijonai stačiadryžiai, raudonais ,,dimais“ vertikaliai austos prijuostės ir baltos su raudonais kraštais skarelės, kurias jos ryši su mazgu ant galvos viršaus ir styrančiais, kaip sraigės kampeliais. Tai vedusių moterų galvos danga. Merginos galvą puošia karūnėle – range iš trikampiais sulankstytų raudono ir žalio kaspino, kuris primena rainą žaltį. Paauglės mergaitės galvą puošia kaspinėliais ir gėlyčių vainiku. Išeiginis žemaitės kostiumas beveik neįsivaizduojamas be ant pečių siaučiamų skraisčių. Būta tradicinių, tik ištekėjusių moterų dėvėtų skraisčių. Pietų Žemaitijoje tai pailgos formos balto lino drobulė su galuose įaustais raudonais raštais, šiaurinėje – didelė raudonai languota lininė arba medvilninė skara, sulenkta įstrižai. Be to, ir moterys, ir merginos nešiojo ant pečių ar kaklo užgrobtas mažesnes languotas naminio audinio skareles, taip pat dideles bei mažas fabrikines šilko, kašmyro, medvilnės skaras.

Tradiciniai amatai

Žemaitijoje klestėjo amatai – dailidės statydavo namus, gamindavo baldus, siūlams verpti ratelius, darbo turėjo kubiliai, klumpadirbiai, batsiuviai, siuvėjai, audėjos, račiai, kalviai, kailiadirbiai. Ypač populiari buvo puodininkystė. Amato paplitimu ir darbų gausa žemaičių puodžiai lenkė visus kitus Lietuvos regionus. Ir dabar žiedėjai žiedžia puodus iš vieno molio gniužulo ant besisukančio žiedimo rato, lipdytojai lipdo iš molio volelių ar gniužulėlių. Kad dirbiniai būtų stiprūs, atsparūs temperatūrai ir nepralaidūs skysčiui, išdegus dar palaikoma dūmuose (juodoji keramika), pamirkoma miltų ar daržovių rauge (raugo keramika) arba glazūruojama.

Medžio apdirbimo amatai iki šiol yra vyraujantys. XIX–XX a. pirmoje pusėje Žemaitijoje buvo gausu tik šiam regionui būdingų ant žemės statomų ar medžiuose kabinamų medinių koplytėlių, stovėjo koplytstulpiai, stogastulpiai, kryžiai, papuošti polichrominėmis šventųjų figūrėlėmis. Iš medžio statyti trobesiai, laivai, darytos susisiekimo priemonės, baldai, indai ir rykai, drožtos Užgavėnių kaukės.  Dailidės staliai, kubiliai, dievdirbiai, kryždirbiai dirbo paprastais įrankiais – pjūklu, kirviu, kaltu.

Sauliaus Tamulio nuotrauka

Kalvystė. Žemaitijos kalviai garsėjo kaip puikūs meistrai. Dekoratyvūs namų apyvokos daiktai, tvorelės, vartai, įvairios puošmenos detalės, lietuviški kryžiai su saulutėmis ir daugybė kitų mūsų kalvių dirbinių ir dabar reprezentuoja Lietuvą kaip gabių meistrų kraštą.

Tradicinis maistas

Žemaičių virtuvėje prie daugelio patiekalų patiekiamos bulvės su lupenomis, o riebūs padažai gaminami ir kaip priedas, ir kaip patiekalo užpilas. Kaip patys žemaičiai pasakytų, bulvių kugelis (plokštainis) yra pirštų laižymo vertas skanumėlis. O kad jis būtų toks skanus, į plokštainį pilama rauginto pieno, dedama grietinės arba grybų.

Žemaičių mėgstama cibulynė yra šaltsriubė (vanduo, silkė, svogūnas, prieskoniai, viskas valgoma su bulvėmis, virtomis su lupenomis). Vietiniai pasakoja, kad silkę pirmiausia reikia įvynioti į šlapią popierių ir pakepinti ant žarijų. Tai patiekalui suteikia savitą skonį.

Kitas žemaičių virtuvės skanėstas – kastinys. Tai valgis iš grietinės bei išsukto sviesto su prieskoniais. Kastinys dažniausiai valgomas su karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis, tačiau jį galima ragauti ir su kiaušiniais, duona ar košėmis.

Rytą žemaičiai dažniausiai pradėdavo koše. Niekur daugiau Lietuvoje neaptiksime tiek daug košės pavadinimų: marškonė, pusmarškonė, šilkinė, pusšilkinė, pusiauėdinė, kruštinė.

Žemaičių tradicijoje, patiekalus populiaru gardinti kmynais. Kaip niekur kitur Lietuvoje, Žemaitijoje mėgstamos kanapės. Populiariausias patiekalas – kanapių taboka (spirgutis), valgoma su bulvėmis. Tradicinis patiekalas – kanapinis pienas, kuris gaunamas ant trintų kanapių užpilant šilto vandens. Kanapių rasalas – į kanapių pieną įmaišyta sutrinta silkė su svogūnais. Patyrusios žemaičių šeimininkės iš kanapių moka išvirti netgi košę.

Išskirtinis žemaičių mėgstamas gėrimas – duonos gira. Taip pat žemaičiai išsiskiria sugebėjimu iki pat vasaros pabaigos išlaikyti raugintą beržų sulą.

Skirtingi nuo kitų regionų yra žemaitiški Kūčių vakarienės valgiai – cibulynė, rasalynė, žiūrė.

Amatininkų filtras
×
×
×